Įvertinkite

Naujienos

Atgal

Dėmesio pacientams, vartojantiems mišraus veikimo insulinus

2019-12-03

Cukrinis diabetas (CD) – lėtinė liga, kuri pasireiškia padidėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje (hiperglikemija), angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos sutrikimu. Liga išsivysto dėl sutrikusios insulino gamybos kasoje ir/ar sutrikusio insulino veikimo audiniuose. Nuolatinė hiperglikemija pažeidžia kraujagysles, nervus, vystosi lėtinės diabeto komplikacijos. Norint pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę, sumažinti diabeto komplikacijų atsiradimo ir progresavimo riziką, išgyvenamumą būtina gera ligos kontrolė.

Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis 2017 m. pasaulyje cukriniu diabetu sirgo 425 milijonai žmonių (1), daugumai jų diagnozuojamas 2 tipo cukrinis diabetas.

Dažniausiai diagnozavus 2 tipo cukrinį diabetą skiriamas gydymas dieta, rekomenduojama didinti fizinį krūvį, mažinti svorį, o nepavykus pasiekti norimų rezultatų, pradedamas gydymas ir gliukozės kiekį kraujyje mažinančiais vaistais. Tačiau progresuojant cukriniam diabetui minėtas gydymas gali tapti neefektyviu, todėl sergančiajam paskiriamas gydymas insulino preparatais(2).

Pastaraisiais dešimtmečiais diabeto ir jo komplikacijų gydymas sparčiai vystėsi, atsirado daugiau galimybių kontroliuoti ligą, greitai bus minimas ir insulino vaistinės formos sukūrimo šimtmetis. 1921 m. gydytojas F. G. Bantingas, jo studentas – asistentas C. H. Bestas, biochemikas J. B. Collipas ir fiziologas J. J. R. Macleodas sėkmingai išgrynino kasos ekstraktą, po ko buvo pradėta pramoninė insulino gamyba ir jo naudojimas gydant cukrinį diabetą.

1936m. H. C. Hagedornas ir B. N. Jensenas nustatė, kad insulino veikimą galima prailginti panaudojant protamino ir cinko molekules, taip buvo sukurta kristalinė insulino forma, protamino Hagedorn (NPH) insulinas.

Vėliau genų inžinerijos būdu buvo sukurti insulino analogai, kurie geriau imituoja fiziologinius insulino koncentracijos svyravimus organizme, sumažėja hipoglikemijos rizika, galima pritaikyti lankstesnį naudojimo rėžimą.

Šiuo metu cukrinio diabeto gydymui gali būti naudojami kelių tipų insulinai, besiskiriantys savo veikimo trukme: greitai veikiantys, trumpai veikiantys, vidutinės veikimo trukmės, ilgai veikiantys bei mišraus veikimo insulinai.

Mišraus veikimo insulino sudėtyje yra sumaišyta tirpiojo insulino (greitai veikiančio) ir NPH insulino (vidutinės veikimo trukmės) suspensija. Mišinyje esantis NPH insulinas yra kristalinės formos, todėl tirpalas atrodo drumstas, neskaidrus, prieš naudojant tokį insuliną būtina jį gerai suplakti iki vientisos konsistencijos.

Mišraus veikimo insulinai užtikrina pakankamą insulino koncentraciją ir reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje iškart po valgio, bei neleidžia gliukozės kiekiui kraujyje didėti tarp valgių, nevalgant.  Paprastai šio tipo insulinai naudojami prieš valgį arba iškart po valgio, 2 – 3 kartus per parą.

Dėl santykinai paprasto mišrių insulinų naudojimo jie dažniausiai skiriami pacientams, kurių mitybos ir fizinio krūvio režimas mažai kinta, kuriems kiti insulino naudojimo deriniai nepriimtini ar sudėtingi.

Tačiau naudojant mišraus veikimo insulinus pacientai gali susidurti ir su kylančiais iššūkiais. Ne visi pacientai žino, jog prieš susileidžiant mišraus veikimo insuliną būtina jį gerai suplakti: paritinti švirkštiklį horizontaliai tarp delnų bent 10 kartų, po to lėtai pavartyti aukštyn žemyn 10 kartų, kol skystis taps tolygiai drumstas.

Paveikslėlyje A matyti, kaip atrodo mišraus veikimo insulinai prieš maišymą, tačiau pavarčius aukštyn žemyn 7 kartus insulinas gerai nesusimaišo (paveikslėlis B). Tik pavarčius 20 kartų aukštyn žemyn mišraus veikimo insulinas susimaišo tolygiai (paveikslėlis C).

Naudojant netinkamai sumaišytą insulino suspensiją neužtikrinamas tolygus insulino pasisavinimas audiniuose, sunkiai prognozuojamas gliukozės kiekį kraujyje mažinantis efektas lemiantis didesnius gliukozės svyravimus (3).

Praėjus  4 – 10val. po mišraus veikimo insulino suleidimo stebimas mišinyje esančio vidutinės veikimo trukmės insulino aktyvumo pikas, kuris gali sukelti ženklų gliukozės kiekį kraujyje mažėjimą (hipoglikemiją). Pacientas vengdamas šių hipoglikemijų priverstas dažniau užkandžiauti, dėl ko gali didėti svoris (4).

Pacientų žinios apie įvairius gydymo insulinu aspektus yra labai svarbios, todėl jeigu Jums naudojant mišraus veikimo insulinus iškyla problemų, sunku pasiekti gerą glikemijos kontrolę, turite klausimų?
Kviečiame registruotis pas VšĮ Lazdynų poliklinikos gydytojas endokrinologes – Mildą Danelienę ir Laimą Sadauskienę telefonu (8 5) 216 8813.

Pacientams, draustiems privalomuoju sveikatos draudimu bei turintiems šeimos gydytojo ar gydytojo specialisto siuntimą, konsultacija teikiama nemokamai (už Jūsų konsultaciją apmoka ligonių kasos). Nedraustiems pacientams ar neturintiems gydytojo siuntimo – konsultacija mokama.

Literatūra:
1. https://www.idf.org
2. Turner RC, Cull CA, Frighi V, Holman RR. Glycemic control with diet, sulfonylurea, metformin, or insulin in patients with type 2 diabetes mellitus: progressive requirement for multiple therapies (UKPDS 49). UK Prospective Diabetes Study (UKPDS) Group. JAMA. 1999 Jun 2;281(21):2005-12.
3. Lucidi P, Porcellati F, Marinelli Andreoli A, Carriero I, Candeloro P, Cioli P, Bolli GB, Fanelli CG. Pharmacokinetics and Pharmacodynamics of NPH Insulin in Type 1 Diabetes: The Importance of Appropriate Resuspension Before Subcutaneous Injection. Diabetes Care. 2015 Dec;38(12):2204-10.
4. Fiesselmann A, Wiesner T, Fleischmann H, Bramlage P. Real-world therapeutic benefits of patients on insulin glargine versus NPH insulin. Acta Diabetol. 2016 Oct;53(5):717-26.

Straipsnį parengė
VšĮ Lazdynų poliklinikos gydytoja endokrinologė
Milda Danelienė





Atnaujinta: 2019-12-03 08:41:38
Apklausos nuoroda
(spauskite čia)
(Apklausą apie polikliniką organizuoja Vilniaus m. savivaldybė. Apklausa atsidarys naujame lange)